Statybų sektoriaus draudimo rinkos apžvalga
2017-05-02 | Straipsnis
Pagrindiniai draudimo rinkos pokyčiai praėjus 4 mėn. po naujo Statybos
įstatymo įsigaliojimo
Kaip Lietuvoje dažnai įprasta, įstatymų pakeitimai vykdomi skubotai,
neišanalizavus tokių pakeitimų galimybių juos įgyvendinti ir galimų pasekmių
verslui bei visuomenei. Nors Statybos įstatymo pakeitimai įsigaliojo nuo š.
m. sausio 1 d., dalis Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių adaptuotis
prie naujosios tvarkos sugebėjo tik nuo vasario vidurio, naujojo Statinio
statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar
kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo reikalavimų pritaikymą praktikoje sėkmingai įgyvendino
tik keletas draudimo bendrovių.
Nerijus Lapė, UADBB „IVP Partners“ projektų vadovas: „Draudimo brokerių
bendrovės „IVP Partners“ 15 m. darbo patirtis draudimo rinkoje statybų
draudimo specialistams leidžia daryti argumentuotas prielaidas apie naujojo
statybų įstatymo netobulumą.“
Net ir po keturių mėnesių nuo įstatymo redakcijos įsiteisėjimo rinkoje vis
dar nemažai neapibrėžtumo, nes atskiros draudimo bendrovės skirtingai
traktuoja naujojo įstatymo straipsnius ir bando konsultuotis su už įstatymo
nuostatų vykdymo kontrolę atsakingomis institucijomis: Aplinkos ministerija,
Lietuvos banku bei Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.
Tačiau šiuo momentu atsakingų institucijų naujojo Statybos įstatymo
komentarai dažniausiai pateikiami aptakūs, juose vyrauja frazės: „turėtų
būti“, „prašysime oficialios Aplinkos ministerijos pozicijos“, „kreipsimės į
taisyklių leidėjus“ ir pan.
Šiame straipsnyje nagrinėjami tik problematiškai įgyvendinami ir statybų
rinkos dalyvius labiausiai dominantys Statybos įstatymo pakeitimai: 10-tas
skirsnis 41 straipsnis 2 dalis – dėl garantinio laikotarpio prievolių
įvykdymo užtikrinimo, 11 skirsnio 46 straipsnis – Statinio statybos,
rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros
paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės
privalomasis draudimas (trumpiau – Statybų ir civilinės atsakomybės
draudimas). Labiausiai svarstytinos yra turtinio draudimo nuostatos, nes
civilinės atsakomybės draudimo dalis praktiškai nesikeitė.
Draudimo brokerių bendrovės „IVP Partners“ 15 m. darbo patirtis draudimo
rinkoje statybų draudimo specialistams leidžia daryti argumentuotas
prielaidas apie naujojo statybų įstatymo netobulumą, kai Statybos įstatymo
pakeitimai yra labiau priimtini draudimo kompanijoms nei draudėjams, nes:
-
Išskaitų leidžiamos ribos yra per siauros ir nesuteikia draudėjui
galimybės prisiimti didesnės nuostolių rizikos. Naujajame Statybos
įstatyme įtvirtinta maksimali išskaita didina statybos verslo įmonių
išlaidas draudimui, nors savanoriškai drausdamasis verslas gali pats
nuspręsti, kokia dalimi sutinka prisiimti riziką. Riziką
besidraudžiančioms statybų bendrovėms smulkūs nuostoliai ir jų atlyginimas
draudimo pagalba nėra aktualus, nes draudimo esmė yra apsisaugoti nuo
didžiulių žalų, kurios gali būti nepakeliamos draudėjo verslo tęstinumui.
-
Ne mažiau abejonių keliantis reikalavimas yra drausti ne statinių visumą,
dėl kurių pasirašyta rangos darbų sutartis, o kiekvieną statinį atskirai.
Paprastai draudėjas stato konkretų objektą, kuris statybos leidime
pavirsta keletu statinių. Naujojo įstatymo nuostatos reikalauja sudaryti
kiekvienam statiniui atskirą draudimo sutartį. Praėjus mėnesiui po
įstatymo patvirtinimo Aplinkos ministerija pateikia išaiškinimą, kad
nebūtina sudarinėti atskirų draudimo sutarčių kiekvienam objektui ir yra
leistina sudaryti vieną draudimo sutartį, išlaikant atskirų statinių
draudimo principus, kiekvienam iš jų nurodant atskirą draudimo sumą,
išskaitą ir kitus reikalavimus. Tačiau laikantis tokio įstatymo
išaiškinimo jo taikymas praktikoje susiduria su nenumatytomis problemomis.
Kyla klausimas, ar toks įstatymo reikalavimas nesudaro sąlygų draudimo
bendrovėms pasipelnyti tais atvejais, kai statybos rangos sutarties šalys
mato poreikį apdrausti rangovo civilinę atsakomybę didesne nei minimali
atsakomybės suma? Pavyzdžiui, statomas objektas, kuris susideda iš 10
statinių. Šalių poreikis yra apdrausti rangovo civilinę atsakomybę dėl
rangos darbų metu įvykusios žalos 1 mln. Eur sumai, tačiau draudimo
bendrovė, laikydamasi įstatymo reikalavimų, apdraudžia 10 mln. Eur sumai
(1 mln. Eur x 10 statinių). Draudimo įmoka yra apskaičiuojama nuo bendros
10 mln. Eur sumos, nes draudimo bendrovė, laikydamasi Statybos įstatymo,
privalo apdrausti kiekvieną statinį atskirai. Taip draudimo bendrovė gauna
keletą kartų didesnę įmoką, tuo pačiu prisiimdama gerokai išskaidytą
riziką, nes situacija, kad vienu metu įvyktų žala dėl visų 10 statomų
statinių, mažai tikėtina. Ši problema gali būti sprendžiama papildomų
draudimų pagalba, bet tokiu atveju papildomą naudą skaičiuoja tik
draudikas.
-
Nukentėjusiais nuo Statybos įstatymo pakeitimų galima laikyti ir tuos
statytojus bei rangovus, kurie iki 2017 m. draudėsi ne tik privalomaisiais
draudimais, bet ir savanoriškai draudė savo verslo riziką visais rinkoje
siūlomais draudimais. Per eilę metų jie sukūrė savo verslą ar investicijas
turinčius apsaugoti draudimo modelius, paremtus motininių užsienio
kompanijų ar savo veiklos patirtimi, kai staiga atsiranda prievolė
draustis ribotos apimties su ribota pasirinkimo galimybe privalomuoju
draudimu, kuris visą iki šiol sukurtą draudimo strategiją nubraukia ir
tenka taikytis prie sudėtingo valstybinio reguliavimo, kuriuo lyg ir
ketinta apsaugoti statybų verslą, nes valstybei atrodo, kad patys
verslininkai nesugeba draudimo pagalba apsaugoti savo verslo.
-
Sunkiai suvokiamas Statybų ir civilinės atsakomybės draudimo reikalavimų
suplakimas, stengiantis statytojui ar rangovui primesti jo veiklai
neaktualius draudimus ar neleisti rūpintis būtent jam aktualiais
draudimais. Pavyzdžiui, draudimo taisyklėse Draudėjo sąvokoje yra
konkretus nurodymas, kas kokiu atveju privalo būti draudėjas, nepaliekant
galimybės šalims susitarti kitaip. Kodėl statytojas, norėdamas apsaugoti
savo investicijas, turi galvoti, kaip sukontroliuoti procesą, kad rangovas
tinkamai apdraustų statomą objektą ir laikytųsi visų draudimo sutartinių
įsipareigojimų, kai savo investicijų tinkama draudimo apsauga norėtų
pasirūpinti pats? Taip pat kyla klausimas, kodėl statytojui primetama
prievolė apdrausti visų rangovų civilinę atsakomybę, kai draudėju jis
privalo būti tuo atveju, kai nėra sudaroma generalinė rangos sutartis? Kur
čia gali slypėti statytojo interesas rūpintis tuo, kas yra išimtinai tik
paties rangovo interesas? Galbūt rangovui yra aktualu apsaugoti savo
verslą ir apsidrausti solidžia suma, o statytojas, nematydamas jokio savo
intereso, apdraus jį tik minimaliai. Todėl protingas rangovas, norėdamas
būti ramus dėl savęs, geriau dar papildomai apsidraus savanoriškuoju
civilinės atsakomybės draudimu jam priimtina apimtimi. O čia ir vėl
draudikui papildomos pajamos.
-
Kadangi draudžiamas statomas objektas nuo atsitiktinio žuvimo, tai
draudimu apsaugomas tik statytojas, finansuotojas arba darbus atliekantis
rangovas. Kur kiti asmenys, kurių naudai suveiktų ši privalomojo draudimo
dalis? Tikėtina, kad būtų atsakyta, jog draudimo apsauga galiotų dar
keletą metų po statinio užbaigimo ir tuo laikotarpiu būtų apsaugoti
naujieji statinio savininkai, lankytojai ar nuomininkai, bet, deja,
statybų draudimo turtinei daliai draudimo apsauga baigiasi iš karto po
statybos darbų baigimo. Tik civilinės atsakomybės apsaugos terminas turi
dviejų metų apsaugos galiojimo išplėtimą, bet pats civilinės atsakomybės
draudimas, deja, neatlygina paties statinio žuvimo ar sugadinimo dėl
netinkamai atliktų statybos darbų.
-
Brokeris šiuo atveju Statybų įstatymo ir taisyklių kūrėjams keltų tokį
klausimą: kokį viešąjį interesą apsaugo naujasis privalomasis draudimas,
jeigu nebūtų ten įtrauktas civilinės atsakomybės draudimas, kurio esmė ir
yra apsaugoti kitus asmenis?
-
Visišką sumaištį įnešė Statybos įstatymo 10-to skirsnio 41 straipsnio 2-os
dalies reikalavimai 3 metus po statinio statybos darbų užbaigimo
garantuoti rangovo garantinių įsipareigojimų vykdymą dėl bankroto ar
nemokumo. Norisi tikėti, kad straipsnio redakcijos tikslas buvo kitoks,
bet jo teisinės kalbos konstrukcija priveda prie kiek kitokio traktavimo.
Iki 2017 m. rinkoje buvo nusistovėjusi tvarka, kad statytojas, norėdamas
apsaugoti savo interesus, reikalaudavo iš rangovų pateikti užtikrinimą,
kuriuo buvo užtikrinamas tinkamas rangovo garantinio laikotarpio
sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Dažniausiai šalims pakakdavo šią
prievolę užtikrinti 1–2 metų terminui. Kokias išvadas galima daryti,
palyginus privalomąjį ir rinkos siūlomus variantus? Valstybė pageidauja
priverstinai apsaugoti statytoją nuo defektų neištaisymo nuostolių,
kuriuos pagal šį dokumentą atlygintų tik tuo atveju, kai rangovas
bankrutuoja ar tampa nemokus, o Statytojas nori apsisaugoti apskritai nuo
neteisėto rangovo atsisakymo vykdyti garantinius įsipareigojimus,
nežiūrint į tai, ar rangovas bankrutuojantis, ar tik šiaip vengiantis
ištaisyti defektus. Tokiu atveju ir vėl turi būti daromi du draudimai:
vienas tam, kad būtų įgyvendintos įstatymo nuostatos, o kitas, kad būtų
tinkamai apsisaugota nuo realios nuostolių grėsmės.
Straipsnis publikuotas „Verslo žiniose“ rubrikoje „STATYBA IR NT“:
http://www.vz.lt/nekilnojamasis-turtas-statyba/2017/05/02/statybu-sektoriaus-draudimo-rinkos-apzvalga#ixzz5y4m042RJ