Publikacijos
Statybų sektoriaus draudimo rinkos apžvalga
2017-05-02 | StraipsnisPagrindiniai draudimo rinkos pokyčiai praėjus 4 mėn. po naujo Statybos įstatymo įsigaliojimo
Kaip Lietuvoje dažnai įprasta, įstatymų pakeitimai vykdomi skubotai, neišanalizavus tokių pakeitimų galimybių juos įgyvendinti ir galimų pasekmių verslui bei visuomenei. Nors Statybos įstatymo pakeitimai įsigaliojo nuo š. m. sausio 1 d., dalis Lietuvoje veikiančių draudimo bendrovių adaptuotis prie naujosios tvarkos sugebėjo tik nuo vasario vidurio, naujojo Statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reikalavimų pritaikymą praktikoje sėkmingai įgyvendino tik keletas draudimo bendrovių.
Nerijus Lapė, UADBB „IVP Partners“ projektų vadovas: „Draudimo brokerių bendrovės „IVP Partners“ 15 m. darbo patirtis draudimo rinkoje statybų draudimo specialistams leidžia daryti argumentuotas prielaidas apie naujojo statybų įstatymo netobulumą.“
Net ir po keturių mėnesių nuo įstatymo redakcijos įsiteisėjimo rinkoje vis dar nemažai neapibrėžtumo, nes atskiros draudimo bendrovės skirtingai traktuoja naujojo įstatymo straipsnius ir bando konsultuotis su už įstatymo nuostatų vykdymo kontrolę atsakingomis institucijomis: Aplinkos ministerija, Lietuvos banku bei Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Tačiau šiuo momentu atsakingų institucijų naujojo Statybos įstatymo komentarai dažniausiai pateikiami aptakūs, juose vyrauja frazės: „turėtų būti“, „prašysime oficialios Aplinkos ministerijos pozicijos“, „kreipsimės į taisyklių leidėjus“ ir pan.
Šiame straipsnyje nagrinėjami tik problematiškai įgyvendinami ir statybų rinkos dalyvius labiausiai dominantys Statybos įstatymo pakeitimai: 10-tas skirsnis 41 straipsnis 2 dalis – dėl garantinio laikotarpio prievolių įvykdymo užtikrinimo, 11 skirsnio 46 straipsnis – Statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomasis draudimas (trumpiau – Statybų ir civilinės atsakomybės draudimas). Labiausiai svarstytinos yra turtinio draudimo nuostatos, nes civilinės atsakomybės draudimo dalis praktiškai nesikeitė.
Draudimo brokerių bendrovės „IVP Partners“ 15 m. darbo patirtis draudimo rinkoje statybų draudimo specialistams leidžia daryti argumentuotas prielaidas apie naujojo statybų įstatymo netobulumą, kai Statybos įstatymo pakeitimai yra labiau priimtini draudimo kompanijoms nei draudėjams, nes:
- Išskaitų leidžiamos ribos yra per siauros ir nesuteikia draudėjui galimybės prisiimti didesnės nuostolių rizikos. Naujajame Statybos įstatyme įtvirtinta maksimali išskaita didina statybos verslo įmonių išlaidas draudimui, nors savanoriškai drausdamasis verslas gali pats nuspręsti, kokia dalimi sutinka prisiimti riziką. Riziką besidraudžiančioms statybų bendrovėms smulkūs nuostoliai ir jų atlyginimas draudimo pagalba nėra aktualus, nes draudimo esmė yra apsisaugoti nuo didžiulių žalų, kurios gali būti nepakeliamos draudėjo verslo tęstinumui.
- Ne mažiau abejonių keliantis reikalavimas yra drausti ne statinių visumą, dėl kurių pasirašyta rangos darbų sutartis, o kiekvieną statinį atskirai. Paprastai draudėjas stato konkretų objektą, kuris statybos leidime pavirsta keletu statinių. Naujojo įstatymo nuostatos reikalauja sudaryti kiekvienam statiniui atskirą draudimo sutartį. Praėjus mėnesiui po įstatymo patvirtinimo Aplinkos ministerija pateikia išaiškinimą, kad nebūtina sudarinėti atskirų draudimo sutarčių kiekvienam objektui ir yra leistina sudaryti vieną draudimo sutartį, išlaikant atskirų statinių draudimo principus, kiekvienam iš jų nurodant atskirą draudimo sumą, išskaitą ir kitus reikalavimus. Tačiau laikantis tokio įstatymo išaiškinimo jo taikymas praktikoje susiduria su nenumatytomis problemomis. Kyla klausimas, ar toks įstatymo reikalavimas nesudaro sąlygų draudimo bendrovėms pasipelnyti tais atvejais, kai statybos rangos sutarties šalys mato poreikį apdrausti rangovo civilinę atsakomybę didesne nei minimali atsakomybės suma? Pavyzdžiui, statomas objektas, kuris susideda iš 10 statinių. Šalių poreikis yra apdrausti rangovo civilinę atsakomybę dėl rangos darbų metu įvykusios žalos 1 mln. Eur sumai, tačiau draudimo bendrovė, laikydamasi įstatymo reikalavimų, apdraudžia 10 mln. Eur sumai (1 mln. Eur x 10 statinių). Draudimo įmoka yra apskaičiuojama nuo bendros 10 mln. Eur sumos, nes draudimo bendrovė, laikydamasi Statybos įstatymo, privalo apdrausti kiekvieną statinį atskirai. Taip draudimo bendrovė gauna keletą kartų didesnę įmoką, tuo pačiu prisiimdama gerokai išskaidytą riziką, nes situacija, kad vienu metu įvyktų žala dėl visų 10 statomų statinių, mažai tikėtina. Ši problema gali būti sprendžiama papildomų draudimų pagalba, bet tokiu atveju papildomą naudą skaičiuoja tik draudikas.
- Nukentėjusiais nuo Statybos įstatymo pakeitimų galima laikyti ir tuos statytojus bei rangovus, kurie iki 2017 m. draudėsi ne tik privalomaisiais draudimais, bet ir savanoriškai draudė savo verslo riziką visais rinkoje siūlomais draudimais. Per eilę metų jie sukūrė savo verslą ar investicijas turinčius apsaugoti draudimo modelius, paremtus motininių užsienio kompanijų ar savo veiklos patirtimi, kai staiga atsiranda prievolė draustis ribotos apimties su ribota pasirinkimo galimybe privalomuoju draudimu, kuris visą iki šiol sukurtą draudimo strategiją nubraukia ir tenka taikytis prie sudėtingo valstybinio reguliavimo, kuriuo lyg ir ketinta apsaugoti statybų verslą, nes valstybei atrodo, kad patys verslininkai nesugeba draudimo pagalba apsaugoti savo verslo.
- Sunkiai suvokiamas Statybų ir civilinės atsakomybės draudimo reikalavimų suplakimas, stengiantis statytojui ar rangovui primesti jo veiklai neaktualius draudimus ar neleisti rūpintis būtent jam aktualiais draudimais. Pavyzdžiui, draudimo taisyklėse Draudėjo sąvokoje yra konkretus nurodymas, kas kokiu atveju privalo būti draudėjas, nepaliekant galimybės šalims susitarti kitaip. Kodėl statytojas, norėdamas apsaugoti savo investicijas, turi galvoti, kaip sukontroliuoti procesą, kad rangovas tinkamai apdraustų statomą objektą ir laikytųsi visų draudimo sutartinių įsipareigojimų, kai savo investicijų tinkama draudimo apsauga norėtų pasirūpinti pats? Taip pat kyla klausimas, kodėl statytojui primetama prievolė apdrausti visų rangovų civilinę atsakomybę, kai draudėju jis privalo būti tuo atveju, kai nėra sudaroma generalinė rangos sutartis? Kur čia gali slypėti statytojo interesas rūpintis tuo, kas yra išimtinai tik paties rangovo interesas? Galbūt rangovui yra aktualu apsaugoti savo verslą ir apsidrausti solidžia suma, o statytojas, nematydamas jokio savo intereso, apdraus jį tik minimaliai. Todėl protingas rangovas, norėdamas būti ramus dėl savęs, geriau dar papildomai apsidraus savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu jam priimtina apimtimi. O čia ir vėl draudikui papildomos pajamos.
- Kadangi draudžiamas statomas objektas nuo atsitiktinio žuvimo, tai draudimu apsaugomas tik statytojas, finansuotojas arba darbus atliekantis rangovas. Kur kiti asmenys, kurių naudai suveiktų ši privalomojo draudimo dalis? Tikėtina, kad būtų atsakyta, jog draudimo apsauga galiotų dar keletą metų po statinio užbaigimo ir tuo laikotarpiu būtų apsaugoti naujieji statinio savininkai, lankytojai ar nuomininkai, bet, deja, statybų draudimo turtinei daliai draudimo apsauga baigiasi iš karto po statybos darbų baigimo. Tik civilinės atsakomybės apsaugos terminas turi dviejų metų apsaugos galiojimo išplėtimą, bet pats civilinės atsakomybės draudimas, deja, neatlygina paties statinio žuvimo ar sugadinimo dėl netinkamai atliktų statybos darbų.
- Brokeris šiuo atveju Statybų įstatymo ir taisyklių kūrėjams keltų tokį klausimą: kokį viešąjį interesą apsaugo naujasis privalomasis draudimas, jeigu nebūtų ten įtrauktas civilinės atsakomybės draudimas, kurio esmė ir yra apsaugoti kitus asmenis?
- Visišką sumaištį įnešė Statybos įstatymo 10-to skirsnio 41 straipsnio 2-os dalies reikalavimai 3 metus po statinio statybos darbų užbaigimo garantuoti rangovo garantinių įsipareigojimų vykdymą dėl bankroto ar nemokumo. Norisi tikėti, kad straipsnio redakcijos tikslas buvo kitoks, bet jo teisinės kalbos konstrukcija priveda prie kiek kitokio traktavimo. Iki 2017 m. rinkoje buvo nusistovėjusi tvarka, kad statytojas, norėdamas apsaugoti savo interesus, reikalaudavo iš rangovų pateikti užtikrinimą, kuriuo buvo užtikrinamas tinkamas rangovo garantinio laikotarpio sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Dažniausiai šalims pakakdavo šią prievolę užtikrinti 1–2 metų terminui. Kokias išvadas galima daryti, palyginus privalomąjį ir rinkos siūlomus variantus? Valstybė pageidauja priverstinai apsaugoti statytoją nuo defektų neištaisymo nuostolių, kuriuos pagal šį dokumentą atlygintų tik tuo atveju, kai rangovas bankrutuoja ar tampa nemokus, o Statytojas nori apsisaugoti apskritai nuo neteisėto rangovo atsisakymo vykdyti garantinius įsipareigojimus, nežiūrint į tai, ar rangovas bankrutuojantis, ar tik šiaip vengiantis ištaisyti defektus. Tokiu atveju ir vėl turi būti daromi du draudimai: vienas tam, kad būtų įgyvendintos įstatymo nuostatos, o kitas, kad būtų tinkamai apsisaugota nuo realios nuostolių grėsmės.
Straipsnis publikuotas „Verslo žiniose“ rubrikoje „STATYBA IR NT“: http://www.vz.lt/nekilnojamasis-turtas-statyba/2017/05/02/statybu-sektoriaus-draudimo-rinkos-apzvalga#ixzz5y4m042RJ